Yes Yes Maybe

Vyriškumo krizė: kultūrinių karų frontas 

Kas ta vyriškumo krizė?

Dabar įdomus laikas būti vyru, o ypač psichoterapeutu. Šią specialybę minėtosios lyties atstovai renkasi vis rečiau. O liūdniausia tai, kad vyrai blogiau mokosi, turi mažiau draugų, trumpiau gyvena, dažniau nusižudo, pasitraukia iš darbo rinkos, yra išmetami iš mokymo įstaigų, patenka į kalėjimus ir t. t. Maža to, jie dažniau įvykdo nužudymus, išprievartavimus, užpuolimus ir panašius nusikaltimus. Destruktyviai besireiškiantis vyriškumas yra it stiklinė patranka, galinti ne vien lengvai sudužti pati, bet ir pridaryti žalos aplinkai.

Šiandien apie 45 % moterų JAV uždirba tiek pat arba daugiau nei jų partneriai, t. y. 3 kartus daugiau nei 1972 metais. Bene pagrindinė vyro kaip išlaikytojo funkcija nyksta. Namų ruošos darbai irgi panašėja. Dalgius keičia vejos robotai, o virtuvės kempinėles – indaplovės. Besilaisvinant moterims, vyrams vis sunkiau apibrėžti savo vietą. Ateidami į psichoterapijos kabinetą jie dažnai yra sutrikę dėl savo vaidmens šeimoje ar poroje ir kaip jį tinkamai atlikti. Paliktuose savižudybės rašteliuose vyrai dažniausiai mini, kad jaučiasi beverčiai, nereikalingi.

Vyriškumo krizė veikia visų lyčių Žemės gyventojus ir pačią planetą, tačiau kalbėti apie ją sunku, nes tada jau ir taip susiskaldžiusi visuomenė skyla dar labiau. Tema labai rimta, bet kartais reikia šiek tiek ir humoro. Su bičiuliu sykį juokavom, jog kai Dievas šeštąją dieną kūrė žmogų, jį spaudė deadline’ai, tad gal nespėjo vyrų iki sekmadienio kaip reikiant sureguliuoti.

Moralinis skilimas

Vyrų problemų nagrinėjimas į dienos šviesą iškelia ir kitus visuomenės skaudulius. Lyties takoskyra kertasi su politkultūrine, o dviejų takoskyrų sankirtoje vyksta aršiausi karai. Populiarumą paprastai įgauna būtent su dešiniuoju flangu siejami vyrų judėjimai, susilaukiantys aktyvios kairiųjų kritikos. Štai Jordanas Petersonas subūrė galybę sekėjų, jo žodžiuose randančių paramą ir padrąsinimą. Deja, jo auditorijoje vystosi pagieža feminizmui. Tiesa, pats Petersonas bei jam prijaučiantieji patiria ir daug neapykantos savo atžvilgiu. Mėginimas užmegzti pokalbį apie vyriškumo krizę neretai tampa kultūrinių karų priežastimi: pasiskirstoma į priešingas barikadų puses ir puolama svaidytis kaltinimais.

Taikli rašytojo, psichologo Bayo Akomolafe’ės mintis išvertus skamba maždaug taip: „Pasauliui praradus lankstumą, buvimas teisiu prasilenkia su siužetu.“ Kultūrinių karų fronte mes  – „gėris“, o jie – „blogis“, nesvarbu, kurioj pusėj būtum. „Oponentai“ priprato prie pakelto tono ir nebesiklauso. Žodžiai kaip žirniai atsimuša sienon ir byra į kanalizacijos skylę. Kai šios supaprastintos etiketės yra pastebimos, tai tik tam, kad apkaltinti šia manipuliacija priešininkus. Ne tam, kad prisiimti atsakomybę už savo stovyklą.

Rigidiškas pasaulio dalinimas į gerą ir blogą yra psichologinis fenomenas vadinamas „skilimu“ (angl. splitting). Net itin aukšto intelekto asmenims drauge integruoti pozityvius ir negatyvius aspektus gali būti per sunku. Lyg egzistuotų galinga magnetinė jėga, stumianti vieną polių nuo kito.

Žiūrovų ir sekėjų pasiskirstymas patogus nuo įrašų paspaudimų skaičiaus priklausantiems socialinių medijų turinio kūrėjams. Už stiprių emocijų išprovokavimą jie apdovanojami ne tik finansiškai, bet ir matomumu. Šie žmonės regi, kiek peržiūrų kokia medžiaga sulaukia, ir atitinkamai prisitaiko prie savo auditorijos.

Engimas ir asmeninė atsakomybė

Kairiajam flangui būdinga atstovauti nuskriaustiesiems, įvardijant engėjus ir engiamuosius. Pavyzdžiui, turtingieji engia neturtinguosius, galingos valstybės – silpnesniąsias, baltieji – kitos odos spalvos asmenis (angl. people of colour) etc.

Dešinysis flangas akcentuoja asmeninę atsakomybę. Manoma, kad to norintys ir besistengiantys gali išsikovoti geresnę vietą po saule. Jei šiltos vietelės neturi – tavo pastangos buvo per menkos.

Visgi, kalbant apie vyriškumo krizę, dešiniųjų ir kairiųjų logika tarytum apsikeičia vietomis. Dešinieji kenčiančius vyrus mato kaip engiamus ir nuskriaustus feminizmo, asmeninė atsakomybė čia nebėra stipriai akcentuojama. Kairieji tvirtina, kad minėtieji žmonės kamuojasi, nes neišsilaisvina iš savo toksiško vyriškumo. Kitaip sakant, nepasistengia.

Nors dešinieji bando suaukinti vyrus, kairiesiems vyrai nėra aukos. Kultūrinių karų fronte kairieji ieško grynų aukų ir grynų engėjų. Tas vyrams yra tiek gera, tiek bloga žinia. Negaunant aukos statuso, sulaukiama mažiau ne tik empatijos, bet ir gailesčio. Pastarasis dažnu atveju yra meškos paslauga.

Biologija ir socialiniai konstruktai

Na, o dabar atidarykime sliekų skardinę ir paklauskime: „Kas nulemia lytį?“ Vakarų kairieji, pradedant vyrų išsilaisvinimo judėjimais septintajame XX a. dešimtmetyje, manė, kad biologija lyčiai daro mažai arba nedaro jokios įtakos. Taip pat į lytis žiūrima taikant platesnę nei vien binarinė sistemą. Dešinieji biologijai teikia daugiau svarbos ir pagal prigimtį aiškiai atskiria vyriškumą ir moteriškumą.

Deja, kultūrinių karų fone apie biologijos ir socialinio išmokimo įtaką lyčiai nėra šnekama su smalsumu, siekiant tyrinėti, suprasti. Čia pagrindinis tikslas – įvardyti, kuriai iš dviejų moralinių grupių, „geriesiems“ ar „blogiesiems“, žmogus priklauso. Į „YouTube“ paiešką angliškai įvedus žodžius „socialinė lytis yra socialinis konstruktas“ akivaizdžiai išryškėja viena iš kultūrinių karų fronto linijų.

Esamoje situacijoje įdomiai skamba kairiuoju ir feministu save laikančio rašytojo Richardo Reeveso siūlymas berniukus leisti į mokyklą vienais metais vėliau. Jis teigia, kad dėl biologinių priežasčių berniukai vystosi lėčiau ir dėl to pradeda socialiai bei akademiškai atsilikti nuo mergaičių. Kritikos šiam argumentui kol kas sąlyginai nedaug, nepaisant to, kad kairieji istoriškai negalėjo pakęsti lyčių prigimties aiškinimo biologija.

Žinoma, šnekant apie socialinę lytį, biologinius argumentus galima naudoti turint itin skirtingų intencijų. Jei bandysime aiškinti, kad moterys privalo rūpintis vaikais, kadangi reikiamomis biologinėmis savybėmis pasižymi tik jos, tai kirsis su moterų išsilaisvinimu. O, štai, anksčiau minėtu atveju biologiškai aiškinant berniukų atsilikimą mokykloje, siekiama jiems padėti. Šiaip ar taip, teiginys „socialinė lytis yra socialinis konstruktas“ nėra ir niekados nebuvo mokslinė tiesa. Neatliktas toks tyrimas, kuris paneigtų biologijos svarbą lyčiai.

Teigimas, kad berniukų, vėliau tampančių vyrais, problemoms įtaką daro ir biologija, sukuria trintį ne vien dėl biologijos svarbos pripažinimo. Priėmus Reeveso siūlymą, kairiajam flangui tektų vyrus suvokti ne tik kaip besikratančius atsakomybės, bet ir kaip engiamus kažko didesnio nei jie patys, vyriškumas ar patriarchatas. Nes jeigu berniukų vystymosi poreikiai neatliepti, kalta, pvz., į situaciją neatsižvelgianti švietimo sistema arba valstybė. Savo ruožtu dešinieji, priėmus Reeveso siūlymą, gautų pripažinti, kad pagalba vyrams sukasi ne apie kovą su feminizmu, o biologija, nors ir daro įtaką lytiškumui, bet ne tokią, kaip tikėtasi. 

Trūksta tokių pasakojimų, kurie prasmingai sujungtų biologiją ir socialinį išmokimą bei individualią ir sistemos atsakomybę. Tenka skaityti tekstus, kurie prasideda „taip, X svarbu, bet“, o visas likęs turinys – apie Y svarbą. Lieka neaišku, kaip mes, kalbėdami apie vyriškumo krizę, supinsime visus svarbius aspektus į vieną visumą.

„Vyrai irgi gali verkti“

Kadangi man pačiam artimesnės kairiųjų idėjos, labiau rūpi reflektuoti tai, kas vyksta savame darže. Kairioji mintis byloja, kad vyriškumas turi apsčiai neigiamų aspektų, todėl vyrai, klausydamiesi ir stebėdami kitus savo lyties atstovus, pamažu tampa tomis „stiklinėmis patrankomis“. Dalis kairiųjų skirsto vyriškumą į toksišką ir netoksišką, brandų ir nebrandų, reflektyvų ir nereflektyvų, sveiką ir nesveiką ir panašiai. Kiti kairieji mąstytojai teigia, esą vyriškumas negali būti sveikas ar brandus, tad reikia iš viso atsisakyti jo idėjos.

Tai, kad vyrai augdami ir stebėdami vyriškumą išmoksta destruktyvumo, man yra suprantama ir svarbi mintis. Tačiau kai kalbame apie šio destruktyvumo „atsimokymą“, pasigendu psichologinio realizmo. Viena iš kultinių frazių, naudojamų skatinant išsivaduoti iš išmoktų blogybių, susijusių su vyriškumu, yra „vyrai irgi gali verkti“. Ji naudojama tiek tiesiogine, tiek simboline prasmėmis. Bendrai minėtaisiais žodžiais išreiškiamas lūkestis, jog vyras parodys savo pažeidžiamumą, jausmus.

Gyvuoja toks svajokliškas įsitikinimas, kad jei vyrai atsisakytų stereotipinio vyriško mąstymo, iš karto gebėtų lengviau jausti ir reikšti emocijas, taip pat atsikratytų kitų neigiamą vyriškumą lydinčių bruožų. Skamba kaip paprasčiausio apsisprendimo klausimas. Bet dažniausiai tai netiesa. Netgi priešingai.

Verkimas – daugialypis reiškinys, kuriuo jausmus galima tiek išreikšti, tiek nuo jų gelbėtis. Nėra taip, kad vyrai, protiškai atsiriboję nuo „toksiško vyriškumo“, lengviau jaustų. Nėra ir taip, jog moterims bei asmenims, netelpantiems į binarinę lyčių sistemą, lengva būti su savo jausmais. Visgi dažnas vyrų negebėjimas išgyventi ir išreikšti juos apimančius jausmus tiesiogiai prisideda prie straipsnio pradžioje pateiktos statistikos.

„Vyrai irgi gali verkti“ bei panašūs pasakymai reikalauja emocinio raštingumo iš kito žmogaus emociškai nejautriu būdu. Tai ne padrąsinimas, o prielaida, galinti sukelti dar didesnę gėdą, kurios adresatas ir taip jau nepakelia.

Ryšys su jausmų pasauliu nėra apsisprendimo klausimas, maždaug: „Dabar žinau, kad būdamas vyras irgi galiu verkti, bingo, verkiu.“ O ką vyrui daryti, kai tiesiog neišeina jausti, nors aplinkiniai to iš jo tikisi? Atsiranda kompensavimo mechanizmai. Jeigu viskas, ką patiri, yra įtampa, o tavo vidinis pasaulis – lyg užrakintas į kapsulę, gali būti paranku pasiteisinti „vyrai neverkia“, „vyrai stiprūs“ ir t. t.

Ko reikia jausmams

Diskusija apie vyrų jausmus pasibaigia per anksti. Mažai kalbama apie tai, kiek energijos ir jėgų kainuoja atrasti savo jausminį pasaulį.

Aš pats „bachūriškam“ elgesiui jutau alergiją nuo paauglystės ir nepamenu, kad kada nors būčiau manęs, jog „vyrai neverkia“. Devyniolikos jau studijavau psichologiją ir savanoriavau „Jaunimo linijoje“. Protu labai tikėjau jausmų svarba, bet juos imituodavau dažniau, nei išgyvendavau. Tuometinė strategija buvo įvardyti ne tai, ką pats patiriu, o tai, ką išmąstydavau, kad žmogus tokioje situacijoje turėtų jausti. Kartais dar pastebiu savyje šį polinkį.

Ryšį su savo jausmais tebekuriu iki šiol, bet pozityvų proveržį patyriau į psichoterapijos studijų pabaigą. Tas lūžis įvyko po daug valandų asmeninės terapijos, aibės reflektyvių rašto darbų, darbo grupėse bei meditavimo. Prireikė gausybės valandų, energijos, emocinio skausmo ir pinigų. Artėjimas prie savo jausmų man nebuvo ir nebus baigtinis. Jų visada yra ir bus tokių, nuo kurių norėsis bėgti.

Tam, kad jaustume ir tai išreikštume, reikia daug. Jausmai skleidžiasi kūne, tad svarbu į jį įsiklausyti, pastebėti, kada spaudžia krūtinę, suka pilvą, gniaužia gerklę ir t. t. Žinoti jausmų pavadinimus negana. Svarbu išmokti juos susieti su savo vidinėmis patirtimis. Iš aplinkos mums reikia tiek emocinio saugumo, tiek tinkamo, savalaikio pastūmėjimo jausti. Svarbu turėti pakankamai vidinės stiprybės, kad ištvertum, sakykime, kaltę ir gėdą. Ne visada tos stiprybės savyje pavyksta rasti. Tam reikia laiko. Pakankamai gerų socialinių ryšių. Savotiškos disciplinos, sulėtėjimo, pavyzdžiui, dienoraščio rašymo.

Platesnis pavyzdys: vyrai terapiją renkasi rečiau nei moterys. Pastarosios dažnai ieško terapeutės, o vyrai – terapeuto. Psichoterapeutų vyrų yra gerokai mažiau, apie 25 %. Strategijų ir sprendimų galėtų atsirasti, jei diskutuotume apie šį terapijos prieinamumo aspektą. Papildoma nauda būtų ta, kad išaugtų vyriškumo modelių įvairovė. Apie minėtą problemą kalbama nepakankamai. Dabartinė situacija reikalauja sisteminio pokyčio, bet į procesą turi įsitraukti ir individualūs vyrai. 

Eksponatas festivalyje Aritmija 2024

Moterys rūpinasi vyrų gyvenimais

Pastebima, kad skyrybos ypač skaudžiai paliečia vyrus. Iš dalies dėl to, kad moterys yra linkusios rūpintis savo partnerių psichosocialine gerove. Išsiskyrus, vyrams trūksta iniciatyvos ir gebėjimų daryti tai patiems. Ir šiandien dažnai girdžiu apie žmonas, raginančias vyrus eiti į terapiją, skatinančias juos palaikyti savo draugystes.

Įdomu, kad feminizmas, kilęs iš moterų iniciatyvos, pažadėjo naudą ne tik joms, bet ir vyrams. Ši idėja yra kairiųjų mąstytojų plačiai sveikinama. Viena vertus, feminizmas sukasi apie moterų išsilaisvinimą nuo primestų vaidmenų. Iš kitos pusės, neatsiribojama nuo istorinės dinamikos: moterys teberodo daugiau iniciatyvos rūpindamosi vyrų gerove nei jie patys. Jau tartum padėta ant lėkštutės: atmeskit patriarchalinius įsitikinimus, nebijokit savo jausmų ir panašiai. O vyrai priima, atmeta arba – klasika – būna tyliai. 

Atsigręžimas į save

Tam tikri procesai vyksta paraleliai. Vyriškumas turi judėti link emocinio raštingumo, savistabos ir sąmoningumo. Ta pačia kryptimi turi žengti ir kultūrinių karų kariai. Pamato neturintis vyriškumas reikalauja nuolatinio paviršutiniško įrodinėjimo: „Pažiūrėkit, aš vyras, tikrai vyras, vis dar vyras.“ Pamato neturintys politkultūriniai identitetai reikalauja nuolatinio savasties įrodinėjimo: „Mes teisūs, anie neteisūs.“

Pavyzdžiui, homofobiškai besielgiantys vyrai dažnai bijo savo pačių homoseksualių potraukių. Šią įtampą stengiamasi užgniaužti nuolatiniu heteroseksualumo įrodinėjimu sau ir kitiems. Pasekmė – ne tik homofobija, bet ir emocinio intymumo, ypač su kitais vyrais, baimė.

Panašiai ir kultūriniuose mūšiuose dalyvaujantieji dažnai bijo to giliai giliai viduje tūnančio potraukio priešingai politinei minčiai. Manau, kad daug aršių dešiniųjų pasvajoja apie leidimą sau pasisakyti „kairuoliškai“ ir atvirkščiai. Savęs pažinimas baugina, nes gali suprasti, kad esi (ir) tai, ko nekenti.

Vienas iš būdų neatsigręžti į save būtų skubotai nusimesti atsakomybę ir dėl kultūrinių karų egzistavimo apkaltinti kitus. Nors terminas „kultūriniai karai“ yra gana naujas, tendencijos, kurias jis apibūdina, istoriškai įsišaknijusios ir turbūt bendražmogiškos. Šis tekstas irgi yra kultūrinio karo dalis.

Visuomenės susiskaldymas atspindi mūsų individualius skilimus. Bandom nutildyti ne tik savo, bet ir aplinkinių „blogąją“ dalį. O iš tiesų čia tūno didelis savęs pažinimo poreikis. Svarbu suvokti, jog ši kultūrinių karų viduryje besireiškianti vyriškumo krizė yra svarbi galimybė augti. Mažiau teisuoliškumo ir daugiau smalsumo.